20-500-30000

2008 metų rugsėjo mėnesį sukanka 20 metų, kai Nemenčinėje, prie Balžio ežero įvyko pirmoji Lietuvoje sveikatos mokykla. Tai buvo Vilniaus juvenologų klubo vadovo Eduardo Girčio idėja. Man, tuo metu Lietuvos Valstybinio kūno kultūros ir sporto komiteto kūno kultūros valdybos viršininkui, nesunku buvo surengti „seminarą“ , į kurį pakvietėme Galiną Šatalovą, medicinos mokslų kandidatę iš Maskvos, dar paskelbti apie tai spaudoje, išsiųsti „atleidimus nuo darbo“ trims savaitėms būriui entuziastų, užsakyti patalpas ir procesas prasidėjo. Daug kas buvo visiška naujiena. Būrys šaunių žmonių talkino ir rezultatas pranoko lūkesčius. Daugybę masinio sporto renginių teko vykdyti, tačiau tokio rezultato neteko išvysti.Tada pirmą kartą išgirdau iš tos mokyklos dalyvių, kad jie čia rado ne tik fizinę atgaivą, sumažino svorį, įveikė pluoštą ligų, tačiau žmonės kalbėjo apie dvasinius dalykus, sielos ramybę, apie surastą Dievą. Kam įdomu prisiminti tuos laikus suras šiame puslapyje : http://www.sveikuoliai.lt/index1.htm.

Tada, Sąjūdžio aušroje,  pirmą kartą prakalbome apie naujos Lietuvos sveikatos kultūros sistemą, kuri remsis ne sovietine Simaškos gydymo sistema, bet mūsų genialių tautiečių S.Šalkauskio, V.Sezemano, A.Maceinos,  K.Dineikos ir Vydūno teoriniu ir praktiniu palikimu, pagrįstu holistiniu sveikatos ugdymo principu. Tada visa širdimi tikėjome, kad tuoj tuoj pasibaigs revoliucinė audra šalyje ir prasidės naujos valstybės statyba, kurios fundamente bus Vydūniškoji kūno-sielos ir dvasios vienybės ir darnos sistema. Tačiau ši žydra svajonė netruko išgaruoti. Rusiškąjį socialistinį sveikatos modelį pakeitė grobuoniškas kapitalistinis vakarietiškas . Daug kartų atėjus naujam sveikatos ministrui bandėme supažindinti su tomis idėjomis, tačiau beprasmiškai. Net trys garbūs jubiliejai A.Maceinos-100,  K.Dineikos-110 ir Vydūno-140 metų buvo šiemet, tačiau šie holistinės sveikatos korifėjai nuėjo užmarštin. Medicinos struktūras jie nedomina.  Ir dabar, kai šalis ruošiasi rinkti naują valdžią, kai partijos žada naujas permainas, viena už kitą efektyvesnes, randame jų programose racionalių grūdų, tačiau, nors jų būta ir anksčiau- nieko gero iš jų neišdygo. Sveikatos kultūros sistemos šalyje iki šiol nėra- tą įvairiai konstatuoja ir kairieji ir dešinieji. Tačiau,  kai rodome klaidžiojantiems  kur yra kelias, pateikiame sąskaitą, kad sveikatos mokyklų absolventai sutaupo biudžetui per 3 mln. litų per metus, nes du kart mažiau serga,  matome tik balkšvas akis. Tai negi mūsų 20 metų darbo, 500 surengtų kursų, 30000 išmokytų kitaip gyventi ir mąstyti žmonių nuėjo veltui?...- Ne ! Kas kart nuostabu sutikti sveikuolius miškų alėjose ir miestų gatvėse. Tai visai kiti žmonės- nepikti, optimistiniai, žvalūs ir nuotaikingi. Atrodo jų visur pilna! Tarp jų užsimiršta visi mūsų gyvenimo ir sveikatos dalykų absurdai. Bet kaip gaila, kad auganti karta ir vėl pasmerkta sveikatos tamsai, netgi sąmoningai nuodijama „čypsais“ ir „snykeriais“, parduodamais mokyklose, o tokių kreivų stuburų ir netinkančių kariuomenei jaunuolių dar niekada tiek daug mūsų krašte nebuvo. Gal todėl buvęs sveikatos ministras pasirašė įsakymą kurti tik profesionalų kariuomenę. Taigi mums blogai?! –Patys ir kalti! Ar daug sveikuolių rinkome į valdžią? Kodėl neatėjome prie Seimo, kai jo sveikatos komitete atsakingas už sveiką gyvenseną 4 metus buvo girtuoklis Šustauskas. O kas tada jį ten paskyrė? Kodėl ano neišvijome lauk? Gal manome, kad tai buvo netyčia? Jeigu ne mes , tai kas turėjo visas tas idėjas įgyvendinti? Ar iki šiol nesupratome, kad tik dvasingi ir sveiki žmonės gali valdyti valstybę? Svarbiausia, kad nėra ko kaltinti. Kol nėra valstybėje medicinos ministerijos – nebus gero gydymo. O vietoje sveikatos apsaugos ministerijos???!!! (šis absurdiškas pavadinimas įmanomas tik absurdo šalyje), kai atsiras sveikatos skyriai kiekvienoje ministerijoje,  o jiems tiesiogiai vadovaus premjeras,- tada ir prasidės permainos! Tada ir maistą žmonišką atveš vaikams į mokyklą,  tada ir sveikatos mokytojai ir sveikatos disciplina atsiras mokyklose ir vaikai skaitys per literatūros pamokas „Sveikatą, jaunumą ir grožę“, o per chemiją mokysis kokios virškinimo reakcijos vyksta skrandyje, per fiziką išsiaiškins kraujotakos principus. Kai mokykloje ir šeimoje vaikai supras ir pajus, kad nebūna peršalimo ligų tiems, kas grūdinasi ir sveikai maitinasi, kad antsvoris yra daugumos ligų šaltinis, kad labai nekultūringa rūkyti ir girtauti, kad ypač pavojinga sveikatai meluoti ir vagiliauti,- tada šalis ims keistis. Tada ir politikai neabejos, kad beveik už milijardą litų suvalgome nereikalingų nuodų, o trečdalį tos sumos, neklausdama nieko, padengia valstybė. Tik iš kieno kišenės?

Daug yra apie ką susimąstyti. Tačiau čia pravartu prisiminti išminčiaus posakį:"“Dieve, duok man jėgų pakeisti tai, ką aš galiu pakeisti, duok man kantrybės susitaikyti su tuo , ko aš pakeisti negaliu, ir duok man išminties atskirti vieną nuo kito."

Mums, sveikuoliams, rodos dar yra neblogai, o jei ir esame kuo nepatenkinti, tai gerai žinome, kad norėdami pakeisti pasaulį pirmiausiai turime pasikeisti patys. Matyt rezervų dar yra. Su kuo ir sveikinu.

 

Pagarbiai

Dainius Kepenis

 2008 09 23

 

 

 1990 m. sausio 13 d. buvo įkurta Kūno kultūros ir sveikatos sąjunga. Gausus būrys - apie 400 bendraminčių susirinko Vilniaus geležinkeliečių kultūros rūmuose ir susivienijo bendrai veiklai.

Tą dieną Vilniuje viešėjo M.Gorbačiovas... Tai buvo labai svarbi Lietuvai diena.

 Kaip visuomet buvo skeptikų - skelbę, kad nerimtai pasiruošta - tik dabar pamatę dokumentus, todėl dar reikią laiko jiems pastudijuoti. Sutarėme - susirinksime  gegužės mėnesį ir... sudėsime taškus. Taip ir padarėme. Tik (kaip dažniausiai ir būna) tie skeptikai nei kokių naujų idėjų įnešę, nei naujų pasiūlymų - šiaip priminė apie savo egzistavimą ir... pagal seną: įprotį "įnešė  pasiūlymų", kurie tik atėmė laiką ir pinigų. Nors ir retai, tačiau ši tradicija kartojosi ir ateityje. Kartkartėmis vis atsirasdavo aktyvistų, kurie apie savo buvimą primindavo "įnešdami pasiūlymus", kuriuos paskui užmiršdavo. (O gal tai ir buvo tie rąstai prie kojų, kad per toli nenuskristume?)

Taigi 1990 m. gegužės 12 d. antrajame sveikos gyvensenos judėjimo entuziastų suvažiavime buvo įkurta Lietuvos sveikatos sąjunga, jai suteiktas Karolio Dineikos vardas. Tada patvirtinome programą, įstatus, rezoliucijas. Štai ir praėjo penkeri metai. Per tą laiką buvo ir darbų, ir, deja, kalbų... Tačiau   šiuo   rašiniu norečiau pasidalinti prisiminimais apie žmones, su kuriais pradėjome ir ėjome tą kelią.  

Kad ir kaip keista, tačiau sveikuolių judėjimas Lietuvoje prasidejo ne nuo sveikų, sportiškų žmonių, bet nuo ligotų, suvargusių, tačiau įveikusių. nugalėjusių savo negalias ir ligas entuziastų, kurie šiandien yra visiems pavyzdžiai ir švyturiai. Kai manęs klausia, ką aš, sveikas ir tvirtas, radau bendro su jais, atsakau - pergalės džiaugsmą. Tai tikras nugalėtojų klubas, kurio nariu būti - garbė!..

O išbandymų ir kliūčių savo gyvenime turejau pakankamai.   Nuo   pat vaikvstės turėjau kentėti bendraamžių patyčias dėl savo nutukimo. Įveikiau tai. Buvau geriausias mokyklos sportininkas. Vėliau Kūno kultūros institutas, audringa jaunystė ir... artėjant prie 30-ties, vėl ta pati genuose užkoduota bėda - 15 kg viršsvoris. Teko vėl susiimti, atsisakyti visų malonumų ir...   būdamas 37-erių metų, įveikiau pirmąjį savo maratoną - 42 km 195 m, svoris nukrito nuo 90 iki 73 kilogramų!.. Vėl svėriau kaip ir būdamas 18 metų.

Bėgimų trasose ir sutikau Eduardą Girčį - "Žalgirio" draugijos ir Vilniaus sveikuolių lyderį, veliau - pirmajį Lietuvoje (ir visoje TSRS) sveikatos mokyklos vadovą. Kuriant tą mokyklą, su šiuo žmogumi geriau susipažinome ir susidraugavome, o per jįir su kitais - K..Vaištariene, M.Adamavičiūte, L.Budriene, D. ir J.Vasiliauskais,  A.Narviliene. Vėliau su V.Dineika, E.Guogiene.

 Kai 1987 m. rudenį pradėjau dirbti Lietuvos TSR valstybiniame kūno kultūros ir sporto komitete gyventojų fizinio lavinimo skyriaus viršininku - pirmasis mano lankytojas buvo E.Girčys. Ilgai kalbėti nereikėjo, iškart ėmėmės darbų. Užteko Eduardui pasiūlyti racionalų sveikatinimo veiklos organizavimo būdą - įkurti sveikatinimo kooperatyvą - jis tai atliko per kelias dienas. Su šio kooperatyvo pagalba ir tapo galima veikti savarankiškai - samdyti žmones, kviesti specialistus, nuomoti bazę, kurti valgyklą. Valstybinėje įstaigoje šito neleido biurokratiniai barjerai. Taigi E.Girčio, M.Adamavičiūtės  ir kitų veiklių žmonių dėka ir atsirado pirmoji sveikatos mokykla, kuriai vadovavo gydytoja iš Maskvos Galina Šatalova. Man pakako parūpinti pinigų, reklamos ir pridengti šią veiklą valstybinės organizacijos autoritetu.

Kolegos ilgai tyčiojosi iš bendravimo su tais "žolėžiais", valdžia irgi ne viskam pritarė, bet tikėjimas darė savo. Laikiau savo misija tarnauti tiems, kurie nori ir moka dirbti. Kuo galėjau, tuo juos rėmiau, nes jie darė tai, kas buvo svarbiausia - mokė žmones pažinti save ir atsikratyti sukurtų pseudosveikatinimo teorijų,  kaip PDG kompleksai ir pan. Tada galutinai ir  nusprcndžiau - tai mano pašaukimas.

Sveikatos mokyklų gausėjo - prie Balžio ežero Vilniuje, Šventojoje, Palangoje, Anykščiuose, Trakuose, o drauge didėjo nesuprantančiųjų pasipriešinimas. Prireikė tvirto susivienijimo, kuris šį tokių mokyklų judėjimą globotų ir gintų. Idėją atsinešė E.Girčys su L.Budriene. Pasiūlė sušaukti juvenologų klubų susirinkimą. Tai sutapo su mano sumanymu atkurti LFLS - Lietuvos fizinio lavinimo sąjungą. Tačiau tuo metu jau gerai suvokiau, kad fizinis lavinimas - tik dalinis sveiko žmogaus kūrimo elementas, todėl siūliau kurti sveikatos siekėjų sąjungą ar kažką panašaus. Įtikinau tuometinį "Žalgirio" draugijos pirmininką Vytą Nėnių ir LTOK prezidentą Artūrą Poviliūną. Jie sumanymui pritarė, buvo pritarta ir LTOK generalinėje asamblėjoje. Tada sušaukėme Lietuvos kūno kultūros aktyvą į suvažiavimą, kuriame siūlėme įkurti savo sąjungą, alternatyvią didžiajam sportui. Tuo metu vadovavau Valstybinio sporto komiteto kūno kultūros valdybai, tad, įjungus į šį darbą valdybą, nesunku buvo sušaukti visą armiją kūno kultūros darbuotojų į Vilnių.

Suvažiavimui rengtis aktyviai padėjo ir Vincas Dineika, kuriam siūliau tapti naujosios sąjungos vadovu. Vincas jau turėjo darbo patirtį sveikatos mokyklose, buvo sukaupęs savo tėvo ir kitų sveikatos korifėjų žinias bei išmintį ir, mano manymu, geriausiai tiko į tokios organizacijos vadovus. Taigi suvažiavime ir siūliau jį į sąjungos pirmininkus. Tačiau scenarijus griuvo ir didžioji balsų dauguma patikėjo man naujosios sąjungos pirmininko postą. V.Dineika tapo vicepirmininku. Oantrąjame suvažiavime gegužės  12d. išrinkome dar vieną pavaduotoją - Julių Morkūną iš Utenos. Šis inžinierius taip gerai mokėsi sveikatos mokyklose, kad tapo didelis sveikos gyvensenos idėjų progaguotojas. Taigi pasirinkimas buvo logiškas.Nuo to laiko visuose penkiuose mūsų Sąjungos suvažiavimuose ir buvau renkamas prezidentu, o V.Dineika - pavaduotoju. Vėliau įsijungė į pavaduotojus J.Liaučius iš Panevėžio, o vietoje atsakingosios sekretorės Elytės Pauliukienės į šį darbą atėjo kaunietis Petras Sventickas.

Visą laiką pagrindiniais uždaviniais laikėme sveikatos mokyklų tinklo plėtimą, savo idėjų propagavimą įvairiomis priemonėmis. Be abejo, šiaidien galima tvirtinti, kad jei ne Palangos sveikatos mokykla, Sveikatos sąjunga nebūtų išgyvenusi, nes pirmuosius metus negaudavome jokių lėšų iš sporto organizacijų, o tos, kurias gaudavome, buvo tik dalelė to, ko reikėjo normaliai veiklai. Čia nenorėčiau nagrinėti Palangos sveikatos mokyklos istorijos - mes prie jos grįšime rudenį per Sveiko maisto šventę, kai minėsime šios mokyklos penkmetį, tačiau be jos Sveikatos sąjungos gyvavimas būtų buvęs gerokai skurdesnis. Iš sveikatos mokyklų absolventų ir buvo sukurti sveikatos klubai, kurie sudaro LSS branduolį.

Įvykus tragedijai su draudimo   kompanija "Sveik-uoliai", iš kurios taip daug tikėtasi ir laukta, nusilpo ir klubų veikla, nes nemažai jų buvo kompanijos agentūros. Dabar vėl reikia laiko atstatyti savo gyvastį ir entuziazmą. Supratęs artimiausių kolegų Sąjungos valdyboje nerimą, siekdamas išvengti skilimo ar nesantaikos, išsaugoti LSS prestižą, š.m. vasario23d. atsistatydinau iš LSS prezidento pareigų. Dėl konkrečios LSS veiklos artimiausiu laikotarpiu su P.Šventicku, V.Dineika ir J.Lauciumi vieningai sutarėme ir tikiu, kad LSS veikla dėl šio mano žingsnio nė kiek nenukentės.

Kuo gi LSS gali dabar didžiuotis? Pirmiausia tuo, kad veikia grupė sveikatos mokyklų ir mokyklėlių, išaugusių iš Vilniaus, o ypač Palangos sveikatos mokyklų. Atsirado nauji taškai Lietuvos žemėlapyje šalia Vilniaus, Palangos, Šventosios, Anykščių, Trakų, Nidos. Tai Šiauliai, Kaunas, Panevėžys, Klaipėda, Rokiškis, Tauragė, Visaginas, Druskininkai, Birštonas. Šiose mokyklose pabuvo per 20 000 žmonių. Kai kurie iš jų sugrįžta vėl ir vėl - ketvirtą, penktą, šeštą kartą. Turbūt nebėra Lietuvoje tokio miesto ir miestelio, kurio neaplankė mūsų šviesuliai, ypač pasižymėję yra K.Vaištarienė, M.Adamavičiūtė, E.Guogienė, V.Dineika, M.Tamkevičienė, A.Žarskus. Vien su šviesios atminties M.Kotliarovu mes aplankėme vos ne kiekvieną Lietuvos miestą ir rajoną. Išleista pluoštas knygelių, laikraščių, straipsnių, parengta ir dalyvauta daugelyje radijo ir TV laidų, surengta 15 sveikatos švenčių, atidarytos ar paruoštos atidarymui 10 vegetarinių valgyklų.Apie įžymiąją 1994 m. Palangos ruonių šventę sužinojo viso pasaulio olimpinio ir sveikatos judėjimo vadovai, susirinkę į kongresą "Sportas ir sveikata visiems" 1994m. kovo mėnesį Urugvajuje, Pintos dėl Este mieste. Mes palaikoma ryšius su pasauliniu holistinių centrų judėjimu, Europos pagyvenusių žmonių kūno kultūros organizacija (EGREPA), Švedijos sveiko sporto sąjunga, Pasauline vegetarų draugija, taip pat  su daugeliu Lietuvos judėjimų ir organizacijų. Jei mūsų sveikatos klubai būtų aktyvesni, šia ryšiai galėtų plėstis. Padarėme posūkį mokslo link. Tikiu, kad š.m. vasario mėnesį įvykusi tarptautinė konferencija "Sveikata - darnos matas" duos impulsą aktyvesniam bendradarbiavimui su KKI ir KMA.

Pasidžiaugti būtų galima ir aktyviais sveikatos klubais Rokiškyje (vadovas A.Kriukelis), Panevėžyje (K.Ilginis), Kaune (P.Sventickas), Vilniuje (L.Budriene,   M.Adamavičiūtė), Telšiuose (D.Zavadskas), Šiauliuose (V.Varnas), Tauragėje (R.Valskis), Alytuje (V.Mockevičius) ir daugeliu kitų. Šiuose klubuose, tarsi mažose ląstelėse, kartojama visa sukaupta bendra gera patirtis ir rengiant šventes, ir organizuojant paskaitas ir kt. Daug šiltų žodžių norisi pasakyti Saulei Markelytei, Gražinai Petrošienei, Elytei Pauliukienei, Ramutei Laurišonytei. Padėkoti, pasidžiaugti tuo, ką gera, naudinga esame padarę.Tačiau yra ir apmaudo dėl neįgyvendintų siekių ir sumanymų. Dėl to kaltinu tik save. Matyt, pritrūko kantrybės, gal takto, pakantumo, tolerancijos, gal ir dar kažko. Neišnaudotos galimybės bendraujant su valdininkais, su giminingomis organizacijomis, su miestų savivaldybėmis, mokslininkais, rėmėjais, užsienio organizacijomis. Visko ir nesuminėsi.

Būdamas LSS prezidentu, issiaiškinau svarbiausią dalyka - sužinojau, kas yra rojus! Ilgai ieškojęs atsakymo į šį klausima, netikėtai radau ir supratau, kad tai ne fizinė, bet dvasine būsena. Kai galima harmonizuotis su artimaisiais, bendražygiais, suprasti juos iš pusės ar visai be žodžio, ar per atstumą, pajusti jų paramą, supratimą, turėti bendrus tikslus ir jų siekti, o svarbiausia - būnant su jais, sustoja laikas. Tuo metu mes visi kartu nesenstame. O pasaulis nubėgęs į priekį, kažko pyksta... Ir norisi pasakyti - nepyk, pasauli, ant sveikuolių. Nors porą savaičių kantriai pabūk su jais - pabėginėk, pasimaudyk, papasninkauk, nusišypsok, nepavydėk, atleisk, apsikabink, priglausk - net patį didžiausią priešą,- ir tu suprasi, kas yra ROJUS! Aš ten buvau. O su jumis - esu. Ačiū už tai!

 

1995 metai